Malonumas skirtas gražiam kūnui. O skausmas - gražiai sielai. Ar galima skristi, kai lemta kristi? Ar galima šypsotis, kai lemta verkti? Ar galima mylėti, kai lemta nekęsti?
O aš noriu! Noriu gultis, kai saulė kyla, ir keltis jai leidžiantis. Noriu plaukt prieš srovę ir skristi prieš vėją. Noriu tikėt, kai viltis miršta, noriu svajot, kai visos svajos sudūžta... Ir mes mylim, nors visi aplink nekenčia. Ir mes džiaugiamės, nors skruostais rieda ašaros. Ir mes leidžiamės nuo kalno, nors kiti dar kyla...
Nes mes esame tikri! Mes esam vieninteliai! Mes - unikalūs! Nes mes žmonės - spalvoti žmonės, iškilę pilkoje masėje. Ir mes spindėsime net tada, kai mūsų jau nebebus...